Šiek tiek isorijos


Anglų kokerspanielių protėviai žinomi nuo XIV amžiaus, nors Ispanijoje panašūs į juos šunys buvo auginami jau VII amžiuje. Grafas Gastonas Fobusas 1387 m. savo knygoje rašė apie paukštinį šunį, vadindamas jį epagnol (senąja prancūzų k. – "ispanų, ispaniškas"). Šis žodis ir lėmė spanielio pavadinimą. Pagal kitą versiją spanieliai pateko į Europą iš Vidurinės Azijos, susižavėjus sakalų medžiokle. Pilypo II (Aleksandro Makedoniečio tėvo) laikų monetos papuoštos šuns, labai primenančio spanielį, siluetu. Monetos datuojamos 359-336 m. prieš Kristų. 948 m. Pietų Velso (Anglija) įsakymuose taip pat minimi šios veislės šunys. Ne vien knygose arba senoviniuose metraščiuose randamas spanielio vardas – šie šunys puikuojasi paveiksluose, graviūrose, freskose.
Senovėje medžioklė sudarė nemenką žmonių gyvenimo dalį, o vėliau aristokratija ją pavertė iškilmingu ritualu. Šiam darbui reikėjo daug ištvermingų ir pakankamai protingų šunų. Spanieliai atnešdavo pašautą paukštį iš sunkiausiai prieinamų vietų: nendrynų, pelkių arba ežero vidurio. Senieji spanieliai buvo ilgo kūno trumpokų kojų, o svėrė net 25 kg. Geras paukštinis šuo kainavo tiek pat kiek du žirgai. Iš Prancūzijos laivais kokerspanieliai pateko į Didžiąją Britaniją. Ten juos vadino sitting spaniel, cocking spaniel, o vėliau – woodcock spaniel. Tačiau kinologas Stanley Dangerfield'as mano, kad pavadinimas cocking arba cocker kilo iš žargono cock, reiškusio "užklupti žvėrį". Tikruoju anglų kokerspanielių "krikštatėviu" laikomas britas Džeimsas Ferou, turėjęs "Obo" veislyną. Juodakailis patinas Tedas Obo, gimęs Anglijoje 1878 06 14, paliko daug gerų vaikų: būtent jo sūnus Obo-P buvo išvežtas į Kanadą ir tapo amerikiečių kokerspanielių protėviu. Tedas Obo, be abejo labai skyrėsi nuo dabartinių šunų – jis svėrė 10 kilogramų, ūgis ties ketera buvo 25 cm. Anglams labai patiko kokerspanieliai, tačiau dėl konservatyvumo ir neblėstančios meilės karališkiesiems šunims (karaliaus Karolio spanielis ir kavalieriaus karaliaus Karolio spanielis) šie nepajėgė užkariauti britų širdžių. Be to, anglai veisė puikius Klamberio, Sasekso, springerspanielius – didesnius ir stambesnius tinkančius medžioklei dar atšiauresnėmis sąlygomis. Kokerspanieliai labai išpopuliarėjo karalienės Elžbietos laikais. 1893 m. Anglijos kinologų klubas pripažino kokerspanielių veislę, bet tik po 8 metų parodose teisėjai ėmė vertinti puošnų jų kailį, grakščius judesius nustumdami į antrą planą medžioklio prigimtį. Beje, spanielių medžioklės instinktai nepamiršti: norint, kad šuo taptų tarptautiniu čempionu, būtina gauti paukštinių šunų bandymų diplomą. Vėliau kokerspanielių veislę tobulino "Ware" veislyno ir Kokerspanielių klubo (įsteigtas 1925 m.) prezidentas Ričardas Loidas.
Savotiškai susiklostė spanielių likimas Amerikos kontinente. Spanieliais amerikiečiai iškart susižavėjo, kurį laiką su jais medžiojo zuikius, bet netrukus pradėjo "dailinti" spanielio korpusą, galvą, kailį, ir susiformavo nauja veislė – amerikiečių kokerspanielis.